Nothing Special   »   [go: up one dir, main page]

Pereiti prie turinio

Rostislavas Andrejevas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rostislavas Andrejevas
Gimė 1907 m. sausio 24 d.
Kaunas
Mirė 1967 m. birželio 5 d. (60 metų)
Maskva, Rusija
Palaidotas (-a) Petrašiūnų kapinėse
Tėvai tėvas Konstantinas Andrejevas
Sutuoktinis (-ė) Birutė Jonynaitė
Vaikai Julius (kompozitorius),
Kostas (inžinierius)
ir Ina (gydytoja)
Žymūs apdovanojimai

1960 m. Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas

Rostislavas Andrejevas (1907 m. sausio 24 d. Kaunas1967 m. birželio 5 d. Maskva) – Lietuvos dainininkas (lyrinis tenoras).[1]

Rostislavas gimė ir užaugo Kaune, kilmingoje šeimoje, kurios dinastijos šaknys siekė XVIII a. ir garsėjo menininkais, mokslininkais, šventikais ir kitais kultūros veikėjais (kilę iš Endriejavo, Klaipėdos apskr.). Tėvas buvo juristas, mama dantų gydytoja. Pirmojo pasaulinio karo metu šeima evakuavosi į Maskvą ir buvo globojama Lietuvos ambasadoje ambasadoriaus Jurgio Baltrušaičio. Griždamas namo tėvas Konstantinas Andrejevas pargabeno į Lietuvą pagrobtus šventovių varpus, už ką prezidentas Antanas Smetona apdovanojo jį Lietuvos nepriklausomybės medaliu ir LDK Gedimino ordinu.[2]

Andrejevų namuose burdavosi muzikos elitas, skambėjo tetos, ilgametės Kauno konservatorijos fortepiono klasės pedagogės Elenos Okulič-Kazarinienės grojama muzika, bei dėdės, profesionalaus baritono dainavimas. Teta Elena ir buvo pirmoji švietėja, suteikusi Rostislavui Andrejevui muzikos žinių pradmenis.

1934 m. Rostislavas Andrejevas baigė Vytauto Didžiojo universiteto Teisių fakultetą, tačiau teisės nekada nepraktikavo. Tuo pat metu studijavo ir Kauno konservatorije pas Orestą Marinį bei mokėsi dainuoti privačiai pas Niną Karnavičienę. Orestas Marini tuo metu buvo sutelkęs nemažą būrį būsimūjų operos dainininkų. 1935 m. debiutavo kaip operos dainininkas. Baigęs konservatoriją Rostislavas Andrejevas 1937 m. išvyko į Paryžių, kur tobulino vokalą ir aktoriaus meistriškumą ir –1939 m. baigė aukštają muzikos mokyklą École Normale de Musique. Paryžiuje debiutavo Lenskio (P Čaikovskio "Eugenijus Oneginas") bei Kunigaikščio (A Rubinšteino "Demonas") vaidmenyse. Nežiūrint viliojančių pasiūlymų likti Paryžiuje grįžta į Lietuvą.

1940 m. ateina dirbti į Kauno muzikinį teatrą solistu. Vokiečių okupacijos metu, daugumai meninikų buvo sunku išgyventi, tad kurį laiką dirba "Inkaro" batų fabrike. Nuo 1951 m. visiškai atsiduoda režisieriaus darbui. 19561967 m. paskiriamas teatro vyr. režisieriumi. Dirbti teatre nebuvo lengva, nes sovietų valdžiai ne kartą kliuvo artisto kilmė.

Rostislavas Andrejevas žuvo 1967 m. birželio 5 d. kūrybinės komandiruotės Maskvoje metu, po iš Kremliaus vartų išlėkusio automobilio ratais. Provakarietiškai mąstančio menininko žūties priežatys buvo karštai diskutuojamos inteligentijos rate.[3]

Režisuoti pastatymai ir vaidmenys

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rostislavas Andrejevas sukūrė apie keturiasdešimt vaidmenų klasikinėse operose ir operetėse. Jo įgimta elegancija derinyje su galingu lyrinio tenoro balsu ypač atsiskleidė Lenskio vaidmenyje Piotro Čaikovskio "Eugenijuje Onegine", bei Franco Leharo, Imrės Kalmano bei Johano Strauso operetėse.

Per režisūrinės veiklos metus pastatyta apie trisdešimt spektaklių. Tame tarpe pirmą kartą 1965 m. Lietuvoje pastatytas spektaklis "Mano puikioji Ledi", kuris laikomas vienu geriausių jo kūrybinio palikimo darbų (Elizos vaidmenį atliko Janina Ragaišytė, Stasė Repečkaitė, Marija Žilionytė, prof. Higinsą – Vytautas Rimkevičius ir Vytautas Blažys, Fredžio - Aloyzas Domeika.[4]. Režisieriaus dėka sceną išvydo ir pirmoji lietuviška operetė-Benjamino Gorbulskio "Meilė ir skarda".[5][6]

  • 1960 m. suteiktas Lietuvos nusipelniusio meno veikėjo vardas [7]

Įamžintas atminimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2007 metų sausio 26 dieną Žaliakalnyje ant namo (Seinų g. 17) atidengta memorialinė lenta: „Šiame name 1945–1967 metais gyveno solistas ir režisierius Rostislavas Andrėjevas“ (skulpt. Algimantas Šlapikas; privatus užsakymas).[8]

  1. Vaclovas JuodpusisRostislavas Andrejevas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 478 psl. www.vle.lt [1]
  2. Margarita Dvarionaitė. Rostislavas „Lenskis“. Šimtmečio proga prisimenant dainininką ir režisierių Rostislavą Andrejevą, 2007-01-19, www.7md.lt [2]
  3. Egidijus Mažintas. Lemtis tarė: režisieriaus gyvenimo vainikas atsidurs po nurūkstančio sunkvežimio ratais. Muzikos barai, 2007, N9-10, p. 356-357, www.muzikusajunga.lt[3]
  4. Lina Stankevičiūtė. Senosios legendos įkvėptas miuziklas suskambės kitaip. Kauno diena, 2020.08.30.kauno.diena.lthttps://kauno.diena.lt/naujienos/kaunas/menas-ir-pramogos/senosios-legendos-ikveptas-miuziklas-suskambes-kitaip-983128
  5. Rūta Kanopkaitė. Amžinojo grožio tarnas. – Iliustr. // Kauno diena. – 2007, saus. 27, priedas „Santaka“, p. 11.
  6. Dienos kronika. Minimas dainininko ir režisieriaus Rostislavo Andrejevo šimtmetis, 2007-01-24,www.tv3.lt[4]
  7. Žymūs Kauno žmonės. Atminimo įamžinimas. "Andrejevas Rostislavas". Elektroninis žinynas, atminimas.kvb.lt [5] Archyvuota kopija 2021-05-19 iš Wayback Machine projekto.
  8. Vėjūnė Inytė. Aristokratų palikuonis ragavo ir juodadarbio duonos: provakarietiškų pažiūrų menininkas žuvo po tarnybinio Kremliaus automobilio ratais. – Iliustr. // Laikinoji sostinė. – 2007, saus. 27, p. 9.