Povilas Plechavičius

Povilas Plechavičius
Gimė	1896 m. vasario 1 d. Židikų valsčius, Mažeikių apskr.
Mirė	1973 m. gruodžio 19 d. (83 metai) Čikagoje, JAV
Tėvas	Ignas Plechavičius (1852-1928)
Motina	Konstancija Bukontaitė-Plechavičienė (1862-1959)
Veikla	Lietuvos kariuomenės generolas.
Žymūs apdovanojimai
1920 m. Vyčio kryžiaus ordinas. 2004 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius
Vikiteka	Povilas Plechavičius

Povilas Plechavičius (1896 m. vasario 1 d. Bukančių k. Židikų valsčius, Mažeikių apskr. – 1973 m. gruodžio 19 d. Čikagoje) – Lietuvos kariuomenės generolas.

Tėvas Ignas Plechavičius (1852–1928) buvo sumanus ūkininkas. Palaidotas Ukrinų kapinėse. Povilo motina Konstancija Bukontaitė-Plechavičienė (g. 1862 m.) paveldėjo tėvų ir protėvių bajorų gūžtą Bukončiuose, 1887 m. ištekėjo už Igno Plechavičiaus, kilusio iš Padvarėlio k. (Akmenės valsčius). Sulaukusi 82 metų, artėjant antrajai bolševikų okupacijai, pasitraukė iš gimtinės; 1949 m. pasiekė JAV ir apsigyveno pas dukrą Eleną Legeckienę Niujorke. Mirė 1959 m., palaidota šeimos kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje.

P. Plechavičius gimė ūkininkų ir bajorų giminės šeimoje, krikštytas Pikelių bažnytėlėje. Būsimasis generolas buvo antras gausios šeimos vaikas – jis turėjo penkis brolius ir šešias seseris. Dvi seserys mirė jaunos, du broliai žuvo Sibire, likusieji šeimos nariai įvairiais keliais pateko į JAV.

Pradėjęs mokytis Lietuvoje, Maskvoje 1908 m. baigė gimnaziją, 1911 m. komercijos institutą, 1914 m. Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Rusijos imperijos kariuomenės kavalerijos dalinyje dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o revoliuciniais 1917 m. kovojo prieš bolševikus Rusijos pietuose.

1918 m. grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje ir suorganizavo žemaičių partizanų rinktinę, kovojusią prieš bolševikus, užėmusius Mažeikius ir Telšius. Tapo Mažeikių karo komendantu, kovojo su bermontininkais, lenkais.

Likvidavus bolševizmo pavojų Žemaitijoje, P. Plechavičiui buvo iškelta byla neva už per daug žiaurų priešų naikinimą. Teisme kaltinimą palaikė Seimo narė socialdemokratė L. Purėnienė. Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis lakoniškai pareiškė:

„Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte“.

Kaltinamasis buvo išteisintas.

1920 m. kovojo su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose, prie Varėnos ir kitur. Už kovas dėl Lietuvos laisvės jis apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu (1920-1930 m. vadintas Vyties kryžiaus ordinu).

1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1926 m. – Generalinio štabo akademiją Prahoje. Lietuvos kariuomenėje tarnybą pradėjo kapitonu, baigė generolu leitenantu. Vadovavo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmui Lietuvoje. Nuo 1927 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininku. 1929 m. vasario 13 d. gen. P. Plechavičius prieš savo valią buvo išleistas į atsargą.

Pirmosios sovietinės okupacijos metais pasitraukė į Vokietiją, o prasidėjus Vokietijos – Sovietų Sąjungos karui, grįžo į Lietuvą. 1944 m. vadovavo Vietinei rinktinei. Likvidavus Vietinę rinktinę buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą, po to – į Dancigą, Klaipėdą, o iš ten paleistas. Netrukus po to P. Plechavičius išvyko į Vokietiją.

1946 m. vasario mėn. sovietai reikalavo, kad britai atiduotų P. Plechavičių kaip karo nusikaltėlį. Britai ignoravo jų parodymus, kad jisai vadovavo sukarintų vienetų panaudojimui prieš žydus ir sovietų partizanus.^[1] Sovietų slaptosios tarnybos planavo P. Plechavičių pagrobti ir iš Vakarų Vokietijos išvežti į sovietų zoną. Tam buvo užverbuotas buvęs Kauno komendantas Juozas Mikuckis, kuriam buvo pavesta nugirdyti P. Plechavičių ir jį pagrobti. Jam tai nepavyko – nusigerdavo pats Mikuckis.

P. Plechavičius pradėjo bendradarbiauti su CŽV, ne su britų MI6. 1949 m. jo pagalba CŽV paveikė VLIK'ą. CŽV palengvino jo emigraciją į JAV.^[1] Nuo 1949 m. P. Plechavičius apsistojo JAV, kur gyveno jo motina. Gyvendamas Čikagoje, generolas domėjosi lietuviška veikla, kultūriniu gyvenimu, ypač lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikla. Gen. P. Plechavičius mirė 1973 m. gruodžio 19 d., palaidotas šeimos kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Prie kapo duobės jo bendražygis gen. S. Dirmantas kalbėjo:

„Kaip tikras karys, veiksmo, o ne žodžių žmogus, velionis nebuvo kalbus ir tomų neprirašė. Jo nuveikti darbai ir nepalūžtantis ryžtas yra sektini pavyzdžiai, kaip reikia aukotis už tautos idealus“.

Istorikai jį vertina kontroversiškai – dešinesnių pažiūrų laiko tautos didvyriu, sustabdžiusiu iš Maskvos kontroliuojamo bolševikinio kominterno įsigalėjimą Lietuvoje, kairesnių – karinga ambicinga asmenybe, į raudonąjį terorą Žemaitijoje 1918 m. atsakiusį baltuoju, 1926 m. Kaune įvykdžiusį antidemokratinį karinį perversmą, nukreiptą prieš kairiuosius ir atvedusį į valdžią autoritarinę Antano Smetonos valdžią, o 1944 m. nepaklususį netgi vokiečių karinei vadovybei ir išsaugojusį daugelio lietuvių gyvybes.

• Šv. Jurgio 4 laipsnio kryžius.
• Šv. Onos 4 laipsnio ordinas.
• 1923 m. – Vyčio kryžiaus 5 laipsnio ordinas.
• 1926 m. – Latvijos gynybos sąjungos bronzos medalis.
• 1928 m. – LDK Gedimino 2 laipsnio ordinas. 1928-05-10 P. Plechavičius atsisakė šio ordino, nes tai „žemina pagal pareigas kitų karių tarpe“.
• 1928 m. – Savanorio medalis.
• 1928 m. – Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio medalis.
• 1928 m.- Italijos karūnos 2 laipsnio ordinas.
• 1929 m. – Latvijos išsivadavimo karo 10- mečio medalis.
• 1952 m. – Amerikos lietuvių legiono garbės ženklas.
• 2004 m. – Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius.

• Paminklinis akmuo tėviškėje Bukančiuose, Mažeikių raj. (2008 m.).^[2]
• Paminklinis akmuo Čikagos Šv. Kazimiero katalikų kapinėse.^[3]
• Paminklas Kauno Karo muziejaus sodelyje (skulpt. Juozas Šlivinskas, 2008 m.).^[4]
• Kaune veikia Generolo Povilo Plechavičiaus kadetų mokykla (2009 m.).^[5]
• Panevėžyje suteiktas generolo vardas skverui ties Vilniaus-Klaipėdos gatvių sankryža, atidengtas atminimo ženklas (2012 m.).^[6]
• Karalgirio girioje (Kauno raj.) 4 ha plote pasodinta 6,6 tūkst. ąžuolų, minint generolo 130-ąsias gimimo metines (2020 m.).^[7]

• Lietuvių enciklopedija. – Boston, 1961. – T. 23. – P. 119.
• Gen. Povilas Plechavičius. – Brooklyn, 1978. – 300 p.
• Lietuvos kariuomenės karininkai 1918–1953 m. – V., 2006. – T. 6. – P.133-134.

Ž • A • R Vyčio Kryžiaus ordino Didžiojo kryžiaus kavalieriai po 1991 m. 1991 Loreta Asanavičiūtė · Mindaugas Balavakas · Virginijus Druskis · Darius Gerbutavičius · Rolandas Jankauskas · Juozas Janonis · Rimantas Juknevičius · Algimantas Juozakas · Alvydas Kanapinskas · Algimantas Petras Kavoliukas · Algirdas Kazlauskas · Vytautas Koncevičius · Vidas Maciulevičius · Titas Masiulis · Alvydas Matulka · Antanas Musteikis · Stanislovas Orlavičius · Apolinaras Juozas Povilaitis · Ričardas Rabavičius · Artūras Sakalauskas · Tomas Šernas · Ignas Šimulionis · Vytautas Vaitkus · Gintaras Žagunis 1992 Nežinomas kareivis 1997 Konstantinas Bajerčius · Petras Bartkus · Vytautas Bulvičius · Jurgis Gobis · Aleksas Kamantauskas · Juozas Kasperavičius · Juozas Kilius · Jurgis Krikščiūnas · Juozas Lukša-Daumantas · Stasys Mockaitis · Jonas Noreika · Juozas Antanas Petraška · Kazimieras Pyplys-Mažytis · Juozas Sadzevičius · Antanas Skripkauskas · Kazys Veverskis · Juozas Vitkus · Vaclovas Voveris · Jonas Žemaitis · Leonas Žemkalnis 1998 Lionginas Baliukevičius · Zigmas Drunga · Leonardas Grigonis · Bronius Liesys · Alfonsas Morkūnas · Antanas Slučka-Šarūnas · Juozas Šibaila 1999 Vincas Kaulinis · Stasys Lozoraitis · Adolfas Ramanauskas · Vytautas Jonas Šniuolis 2000–2009 Romas Kalanta · Juras Abromavičius · Andrejus Sacharovas · Povilas Plechavičius · Aleksandras Barauskas · Mykolas Krupavičius · Augustinas Povilaitis · Kazys Skučas · Arūnas Jarmalavičius · Juozas Ambrazevičius-Brazaitis 2010–2019 Borisas Jelcinas · Vytautas Landsbergis Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius