Nekrofilija
Nekrofilija (gr. νεκρός, nekros; „lavonas“, arba „negyvas“, ir φιλία, philia; „meilė“) – žmogaus lytinis nukrypimas, kuomet jaučiamas seksualinis potraukis lavonams. Terminas pradėtas vartoti[1] pasirodžius Krafto-Ėbingo 1886 m. knygai „Psychopathia Sexualis“.[2]
Pasitaiko tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Kartais laikoma fetišizmo atmaina (šiuo atveju fetišas – negyvas žmogus). Paprastai nekrofilai nežudo, o tik imituoja seksą su lavonu. Kai kurie psichologai ir seksologai mano, kad kai vyras linkęs santykiauti su miegančia partnere, tai yra „švelni“ nekrofilijos forma.
Tyrimai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Priežastys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Manoma, kad nekrofilija yra gana retas reiškinys, bet šį teiginį patvirtinančių mokslinių įrodymų nėra.[3] Kai kurie nekrofilai apie lytinį aktą su lavonu tik fantazuoja. 1958 m. Klafas ir Braunas tvirtino, kad fantazijos, susijusios su nekrofilija, gali būti žymiai dažnesnės nei įprasta manyti.[4]
1989 m. Rosmanas ir Resnikas ištyrė 123 nekrofilijos atvejus. Pastarieji buvo išskirstyti į dvi grupes – į tikruosius nekrofilus, kurie turėjo nuoseklų seksualinį potraukį lavonams, ir į netikruosius nekrofilus, kurie pasinaudodavo prieiga prie mirusių palaikų, siekdami įgyti neįprastos seksualinės patirties. Šiame tyrime vyrai sudarė 92 %, o moterys tesudarė 8 %. 57 % tikrųjų nekrofilų užėmė pareigas, tokias, kaip lavoninių, ligoninių ar kapinių darbuotojai, kurios jiems lengvai leido lytiškai išnaudoti lavonus. Pasak tyrėjų, nekrofiliją lemia šie faktoriai:[5]
- Nekrofilas pasižymi žema saviverte, kuriai įtaką gali daryti ir skausminga netektis:
- (a) Jie labai bijo kitų atstumimo ir trokšta seksualinio partnerio, kuris jų atstumti negalėtų; ir/arba
- (b) Jie bijo mirusiųjų, kol galiausiai ši baimė pavirsta troškimu.
- Jie puoselėja jaudinančią fantaziją apie lytinius santykius su lavonu, kartais po tikro kontakto su mirusiųjų palaikais.
Motyvai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Dažniausias nekrofilų motyvas – seksualinis partneris, kuris negalėtų jų atstumti. Tikrieji nekrofilai yra pateikę daugiau nei vieną motyvą:[6][5]
- 68 % siekia juos atstumti negalinčio ir nesipriešinančio seksualinio partnerio;
- 21 % siekia išlikti intymūs su velioniu partneriu;
- 15 % turi aiškiai išreikštą seksualinį potraukį lavonams;
- 15 % siekia komforto ar tokiu būdu bando įveikti vienatvės jausmą;
- 12 % būdami lytiškai intymūs su lavonu siekia įveikti žemos savivertės jausmą;
Retesniais atvejais galimos ir šios priežastys:
- negebėjimas rasti gyvo partnerio;
- moterų baimė (ginofobija);
- įsitikinimas, kad seksas su gyva moterimi ar vyru yra mirtina nuodėmė;
- noras besąlygiškai kontroliuoti savo seksualinį partnerį;
- noras įgyvendinti destruktyvius užmojus;
- iškrypę polimorfiniai seksualiniai troškimai;
- noras turėti neribotą galią sprendžiant lytinio akto atlikimą.[7]
Klasifikacija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Teismo psichologas Anilas Agravalas sukūrė dešimties pakopų nekrofilų klasifikacijos sistemą:[8]
Klasė | Pavadinimas | Apibūdinimas |
---|---|---|
I klasė | Vaidinantys nekrofilai | Asmenys, kuriuos seksualiai jaudina partneris, apsimetantis mirusiu lytinio akto metu. |
II klasė | Romantiški nekrofilai | Asmenys, netekę mylimo žmogaus ir prisirišę prie velionio palaikų. |
III klasė | Fantazuojantys nekrofilai | Asmenys, kurie fantazuoja apie nekrofiliją, bet nėra turėję fizinio kontakto su mirusiojo palaikais. |
IV klasė | Lytėjimo nekrofilai | Asmenys, kurie seksualiai jaudina mirusiojo palaikų lietimas, bet į lytinę sueitį su pastarojo palaikais nesileidžia. |
V klasė | Fetišistiniai nekrofilai | Asmenys, kurie savinasi mirusiojo daiktus arba kūno dalis savo fetišams patenkinti, bet į lytinę sueitį su pastarojo palaikais nesileidžia. |
VI klasė | Nekromutilomaniakai | Asmenys, jaučiantys lytinį pasitenkinimą darkydami lavoną ir masturbuodamiesi, bet į lytinę sueitį su pastarojo palaikais nesileidžia. |
VII klasė | Oportunistiški nekrofilai | Asmenys, kurie įprastai nėra suinteresuoti lytiniais santykiais su mirusiojo palaikais, bet atsiradus galimybei naudojasi proga. |
VIII klasė | Nuolatiniai nekrofilai | Asmenys, kurie teikia pirmenybę lytiniams santykiams su lavonais. |
IX klasė | Nekrofilai žmogžudžiai | Sadistai, asmenys, žudantys kitus, siekdami patenkinti lytinę aistrą su negyvos aukos palaikais. |
X klasė | Išimtiniai nekrofilai | Asmenys, kuriuos išskirtinai domina vien lytiniai santykiai su lavonais ir negalintys būti intymūs su gyvu partneriu. |
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ „НЕКРОФИЛИЯ КАК СТРУКТУРА СОЗНАНИЯ“ Archyvuota kopija 2006-04-04 iš Wayback Machine projekto., 2002.
- ↑ Krafft-Ebing, Richard von (1886). Psychopathia Sexualis. English translation: ISBN 1-55970-425-X.
- ↑ Milner, J. S., Dopke, C. A., & Crouch, J. L. (2008). „Paraphilia Not Otherwise Specified: Psychopathology and Theory“. In Laws, D. Richard (ed.). Sexual Deviance: Theory, Assessment, and Treatment, 2nd edition. The Guilford Press. p. 399.
- ↑ Klaf, Franklin S.; Brown, William (1958). „Necrophilia: Brief Review and Case Report“. Psychiatric Quarterly. 32 (4): 645–652. doi:10.1007/bf01563024. PMID 13634264. S2CID 7331296.
Inhibited forms of necrophilia and necrophiliac fantasies may occur more commonly then is generally realised.
- ↑ 5,0 5,1 Rosman, J. P.; Resnick, P. J. (1 June 1989-06-01). „Sexual attraction to corpses: A psychiatric review of necrophilia“ (PDF/HTML). Bulletin of the American Academy of Psychiatry and the Law. 17 (2): 153–163. PMID 2667656.
- ↑ Resnick, Phillip J.; Soliman, Sherif (2012-09). „Planning, writing, and editing forensic psychiatric reports“. International Journal of Law and Psychiatry. 35 (5–6): 412–417. doi:10.1016/j.ijlp.2012.09.019. ISSN 0160-2527. PMID 23040708.
- ↑ Resnick, Phillip J.; Soliman, Sherif (2012-09). „Planning, writing, and editing forensic psychiatric reports“. International Journal of Law and Psychiatry. 35 (5–6): 412–417. doi:10.1016/j.ijlp.2012.09.019. ISSN 0160-2527. PMID 23040708.
- ↑ Aggrawal, Anil (2009). „A new classification of necrophilia [Nauja nekrofilijos klasifikacija]“. Journal of Forensic and Legal Medicine. 16 (6): 316–20. PMID 19573840.