Nanseno pasas

Nanseno pasas – pasas, tarptautinis laikinas identifikacinis asmens dokumentas, patvirtinantis asmens be pilietybės (apatrido) ar pabėgėlio tapatybę.

1921 m. rugpjūčio mėnesį Tautų Sąjungos konferencijoje buvo nuspręsta paskirti Tautų Sąjungos Vyriausiąjį pabėgėlių komisarą. Juo tapo Norvegijos delegatas Tautų Sąjungoje dr. Fritjofas Nansenas. Jis, siekdamas padėti rusų pabėgėliams, po 1917 m. Spalio perversmo palikusiems tėvynę, įsteigė specialų dokumentą – pabėgėlių identifikacinę kortelę, kuri pradėta vadinti „Nanseno pasu“. Ši kortelė buvo pripažinta 52 pasaulio šalyse. Dr. Fritjofas Nansenas organizavo pabėgėlių perkėlimą ir priėmimą po 1922 m. Turkijos ir Graikijos karo, dalyvavo paramos operacijose 1924 m. perkeliant armėnų kilmės asmenis iš Sirijos. Vėliau Nanseno pasas buvo suteikiamas ir kitiems asmenims, tapusiems nacionalizmo, rasizmo ar totalitarinio persekiojimo aukomis – 1928 m. asirams, 1935 m. Saro žemės gyventojams.

1925 m. dalis Tautų Sąjungos Vyriausiojo pabėgėlių komisaro personalo buvo perkelta į Tautų Sąjungos Tarptautinę darbo organizaciją, jos darbuotojai padėdavo pabėgėliams ir perkeltiems asmenims integruotis užsienyje. 1931 m. buvo įkurtas Tarptautinis Nanseno pagalbos pabėgėliams biuras. 1938 m. F. Nanseno biuro veikla įvertinta Nobelio taikos premija.

Nanseno pasas 1922–1946 m. galiojo 1922 m., 1924 m., 1926 m. ir 1928 m. Ženevos konvencijas pasirašiusiose valstybėse, Tautų Sąjungos narėse. Pasą vienerių metų laikotarpiui išduodavo valstybė, kurios teritorijoje apsistodavo apatridas ar pabėgėlis, ne dėl savo kaltės nebegalintis gauti savo kilmės šalies galiojančio asmens ar kelionės dokumento. Nanseno pasas buvo pripažįstamas tarptautiniu mastu ir suteikdavo teisę išvykti į užsienį.

1946 m. Nanseno pasą pakeitė Londono kelionių dokumentas ir 1951 m. Jungtinių Tautų Ženevos konvencijos dėl pabėgėlių statuso (ją Lietuva ratifikavo 1997 m.) pagrindu išduodamas kelionės dokumentas.

Iš viso 1922–1946 m. išduota apie 450 000 Nanseno pasų. Lietuvoje Nanseno pasas 1924–1939 m. buvo naudojamas Klaipėdos krašte, jį išduodavo Klaipėdos krašto gubernatorius.^[1]