Irano kalnynas

Irano kalnynas (pers. فلات ایران) − didžiausias plotu (apie 2,7 mln. km²)^[1] Azijos pietvakarių kalnynas. Didesnioji dalis stūkso Irane, o mažesnioji − Irako, Afganistano, Pakistano ir Turkmėnijos teritorijose.

Irano kalnynas tęsiasi į rytus, Centrinės Azijos link. Jame plokščiakalniai kaitaliojasi su kalnagūbriais. Irano kalnyno šiaurės rytuose dunkso aukštas Hindukušo kalnagūbris (aukščiausias taškas − Tirič Miras, 7699 m). Irano kalnyne vyrauja pusdykumės. Šiaurės rytuose ir rytuose driekiasi dvi dykumos: Dešte Keviras ir Dešte Lutas. Jos užima beveik visus vidinių Irano kalnynų rajonų šiaurės rytus ir rytus. Dykumos mažai apgyvendintos. Irano kalnyne, kur vėsiau ir daugiau drėgmės, iki šiol gilias tradicijas išlaikė klajoklinė gyvulininkystė.

Irano kalnyno šiaurėje yra Elburso kalnai (aukščiausias taškas − Demavendas, 5610 m). Nuo Kaspijos jūros, juos skiria Pietų Kaspijos žemuma. Šiaurės Rytuose − Turkmėnijos−Chorasano kalnai, rytuose − Rytų Irano kalnai. Pietvakariuose ir pietuose yra Zagro ir Pietų Irano kalnai, kurie skiria vidinius rajonus nuo Mesopotamijos žemumos.

Seniausia civilizacija Irano kalnyne buvo Elamo, kuri klestėjo III−II tūkstantmetyje pr. m. e. Svarbiausias miestas buvo Sūzai. Vėliau įsigalėjo Džirofto civilizacija centriniame Irane. Irano kalnyno civilizacija apsiribojo palyginti nedidele teritorija kalnyno pietvakarinėje dalyje, kur egzistavo Elamo valstybė. Tuo pat metu įvairios iranėnų gentys II tūkstantmetyje pr. m. e. apsigyveno Irano kalnyne. Jos apgyvendino tinkamiausias žmonėms sritis, kurios dažnai buvo atskirtos sunkiai įveikiamų kalnų ir pasižymėjo skirtingomis gyvenimo sąlygomis. Taip formavosi skirtingi Senovės Persijos regionai, įvairios iranėnų tautos bei kalbos.

• Irano kalnynas (anglų k.)