Švietimas
- Apie epochą žr. Švietimo amžius.
Švietimas (edukacija) – procesas, kurio metu švietimo įstaigose ir ne tik, formaliai arba neformaliai asmenims perteikiamos žinios ir formuojami gebėjimai.
Formaliojo švietimo sistemą dažniausiai sudaro priešmokyklinis ugdymas (vaikų darželis, vaikų darželis‑mokykla, bendrojo lavinimo mokyklos priešmokyklinė grupė), pradinis (pradinė mokykla), pagrindinis (pagrindinė mokykla), vidurinis (vidurinė mokykla, gimnazija) lavinimas, profesinis mokymas, aukštesnysis mokymas (aukštesnioji mokykla) ir aukštasis mokslas.[1]
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ankstyviausios formalizuotos žinijos perdavimo institucijos susikūrė jau XXIX–XXVI a. pr. m. e. senovės Egipte, Babilone, Indijoje, Kinijoje, Sirijoje. Dažniausiai pirmosios mokyklos buvo susietos su valdovų rūmais, šventyklomis, ten būdavo perduodamos religinės, maginės, su valstybės valdymu ir priežiūra susijusios žinios: astrologija, teologija, raštas, ekonomika, matematika. Antikinėje Romoje ir Graikijoje švietimas apėmė iš esmės tik laisvuosius piliečius ir atleistinius (daug mokytojų, retorių ir filosofų buvo kilę iš vergų).[1]
Ankstyvaisiais viduramžiais Vakarų Europoje mokyklos steigtos šalia vienuolynų, jose daugiausia dėstyta religinė scholastika, lotynų kalba. Vėliau, ypač nuo XIV–XV a. Bažnyčios įtaka švietimui mažėjo, plėtėsi dėstomos žinijos apimtis. XVIII–XIX a., veikiant Apšvietos ideologijai, į švietimo sistemą pradėti traukti ir žemesni visuomenės sluoksniai, o 1737 m. Prūsijoje išleistas vienas pirmųjų privalomo mokymo įstatymų, pagal kurį siekta įvesti visuotinį švietimą.
Formaliojo švietimo sistemos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pirminis (pagrindinis) išsilavinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Pirminį išsilavinimą sudaro 5-7 metų formalus, struktūruotas mokymas. Apskritai pirminį išsilavinimą sudaro šešių ar aštuonerių metų mokymosi, pradedant nuo penkerių ar šešerių metų amžiaus, nors tai dažnai skiriasi skirtingose šalyse. Visame pasaulyje apie 89 % žmonių pereina pradinį išsilavinimą ir ši proporcija vis auga.[2] Didelėje dalyje šalių pradinis išsilavinimas yra privalomas. Mokyklos, kuriose suteikiamas pradinis išsilavinimas dažniausiai vadinamos pradinėmis.
Vidurinis išsilavinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugelyje šiuolaikinių mokyklų mokymo sistemų pasaulyje, sudaro formalusis švietimas, kuris suteikiamas paauglystės laikotarpyje. Priklausomai nuo mokyklos sistemos, tokios mokyklos gali būti vadinamos vidurinėmis mokyklomis, licėjais, koledžais ar profesinio rengimo centrais. Vidurinis išsilavinimas suteikiamas paauglystėje, o jo tikslas yra suteikti bendras žinias, paruošti žmogų aukštajam mokymui arba iškart konkrečiai profesijai.
Aukštasis išsilavinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aukštasis išsilavinimas nėra privalomas. Kolegijos ir universitetai yra pagrindinės institucijos teikiančios aukštajį išsilavinimą. Bendrai jos vadinamos aukštojo mokslo institucijos. Aukštasis išsilavinimas suteikiamas pažymėjimais, diplomais arba akademiniais laipsniais. Aukštasis išsilavinimas norimas gauti dėl tam tikro klasifikacijos laipsnio. Išsivysčiusiose šalyse aukštajį išsilavinimą gauna apie 50 % žmonių.
Kitos švietimo rūšys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Be formaliojo švietimo dar išskiriamas neformalusis švietimas – prie jo priskiriami įvairūs, griežtai neapibrėžti mokymosi būdai – viešosios paskaitos, vadinamosios „dirbtuvės“ ir „edukacijos“, kalbų kursai, viktorinos, pažintinės ekspedicijos ir panašiai. Šiuo atveju mokymas dažnai derinamas su pramoga, poilsiu, bendravimu.
Prie švietimo priskiriamas ir autodidaktizmas – savarankiškas mokymasis iš knygų ir kitos literatūros, garso įrašų, internetinių išteklių, savarankiškai lankant paskaitas, asmeniškai mokantis pas dominančios srities žinovus.
Taip pat taikomos ir daugiau ar mažiau formalizuotos švietimo formos, kurios papildo įprastą formalią švietimo bazę, o kartais jai oponuoja. Alternatyvusis švietimas paprastai būna paremtas įvairiomis gyvenimo filosofijos idėjomis, kurios pabrėžia holistinį lavinimąsi – ne tik formalų įgūdžių įgijimą.[3] Žymesnės tokio alternatyviojo mokymosi kryptys yra Valdorfo, Montesori, Krišnamūrčio mokyklos.
Formali švietimo sistema oponentų kritikuojama dėl įvairių priežasčių – griežto mokymosi režimo, didelių mokymosi grupių, vienpusiškų mokymo programų ir metodų, indoktrinacijos, standartizacijos, skirtingo žinių įsisavinimo būdo nepaisymo ir panašiai. Kaip viena formaliojo švietimo alternatyvų pateikiamas mokymas namuose.[4]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 Švietimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
- ↑ UNESCO, Education For All Monitoring Report 2008, Net Enrollment Rate in primary education
- ↑ Martin, Robin Ann (2000). „An Introduction to Educational Alternatives“. Alternative Education Resource Organization. Paths of Learning.
- ↑ „What Is Unschooling? A Parents Guide to Child-Led Home Education“
