Klaipėdos krašto gubernatorius

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Klaipėdos krašto gubernatorius, pagal Klaipėdos konvenciją – Lietuvos Respublikos atstovas autonominiame Klaipėdos krašte 1924–1939 m.

Anuomet nebuvo jokia paslaptis, kad Klaipėdos sukilimas tebuvo analogiška fikcija lenkų karininko Liucijaus Želigovskio maištui Vilniaus krašte. Kadangi Vokietija ir Tarybų Sąjunga Lietuvą laikė viso labo tik kažkurios iš jų pasienio zona, pastarosios rėmė Lietuvos valstybės interesus. Vokietija jokiu būdu nenorėjo leisti, kad Klaipėdos kraštas virstų laisvuoju miestu kaip Dancigas arba dar blogiau – būtų pavestas administruoti tiesiogiai lojaliai Prancūzijos sąjungininkei Lenkijai, nes šiai išėjimas į jūrą buvo gyvybiškai svarbus. Po tariamo sukilimo, Tautų Sąjunga pagaliau nusileido ir kraštą su nepaprastai suvereniomis teisėmis pripažino Lietuvai.

Gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Dažna gubernatorių kaita liudija, kad šis postas buvo politinio pasitikėjimo tarnyba. Į gubernatoriaus pareigas dažniausiai buvo skiriami vietinių Klaipėdos krašto sąlygų ir tradicijų nežinoję, Klaipėdos krašte paplitusios vokiečių kalbos nemokėję asmenys. Vienintelis šiame poste buvęs vietinis gyventojas buvo paskutinis gubernatorius Viktoras Gailius, paskirtas iš esmės nacistinės Vokietijos pageidavimu. Bene prasčiausią reputaciją pelnė Jonas Navakas, atsakydamas į Klaipėdos krašto autonominių įstaigų veiksmus, veikęs radikaliais metodais. Jo skiriamas direktorijas boikotavo Klaipėdos krašto seimelis, J. Navakas vykdė Lietuvos vyriausybės kampaniją prieš pronacistiškai nusiteikusius Klaipėdos krašto veikėjus (Neumanno-Sasso byla). J. Navakas buvo laikomas nacionalistinių pažiūrų politiku, o jo bandymas per prievartą lituanizuoti krašto gyventojus – nesėkmingas bandymas integruoti juos į Lietuvos valstybės gyvenimą.

Vietiniai krašto lietuviai, ypač paveiktieji germanizacijos, savo tikrąja tėvyne laikė Vokietiją. Asimiliacija Prūsų Lietuvoje buvo natūralus procesas, turint omenyje tai, kad dauguma senyvo amžiaus lietuvininkų buvo gimę dar prieš Vokietijos suvienijimą 1871–aisiais. Jie į Lietuvos valdžią Klaipėdos krašte žvelgė kaip į laikiną okupacinę administraciją, kuri, tarptautinėms aplinkybėms pasikeitus Vokietijos naudai, paliks kraštą. Iš esmės toks požiūris turėjo pagrindą. 1927 m. rugsėjo 1 d. gubernatoriumi paskyrus Antaną Merkį, pastarojo vadovybė krašte elgėsi gana šiurkščiai. Buvo atvejų, kai netgi vietos lietuviai, kildinę save iš Žemaitijos, stebėjosi, kad „didlietuviai“ krašte elgiasi ne kaip tos pačios suvienytosios Lietuvos atstovai, o kaip okupantai, sumąstę vokiečių kalbai suteikti ne lygiateisės, bet antraeilės kalbos, po lietuvių, statusą.

• 1924 m. lapkričio 21 d. – 1925 m. lapkričio 8 d. Jonas Budrys
• 1925 m. lapkričio 8 d. – 1926 m. liepos 29 d. Jonas Žilius-Jonila
• 1926 m. liepos 29 d. – 1927 m. rugsėjo 1 d. Karolis Žalkauskas
• 1927 m. rugsėjo 1 d. – 1932 m. gegužės 19 d. Antanas Merkys
• 1932 m. gegužės 19 d. – 1933 m. lapkričio 18 d. Vytautas Gylys
• 1933 m. lapkričio 18 d. – 1935 m. balandžio 4 d. Jonas Navakas
• 1935 m. balandžio 4 d. – 1936 m. spalio 15 d. Vladas Kurkauskas
• 1936 m. spalio 15 d. – 1938 gruodžio 12 d. Jurgis Juras Kubilius
• 1938 m. gruodžio 12 d. – 1939 m. kovo 23 d. Viktoras Gailius