Karačiajai
| Karačiajai | |
|---|---|
 Karačiajų senoliai XIX a.
| |
| Gyventojų skaičius | >350 000 |
| Populiacija šalyse |  Rusija:192 182
|
| Kalba (-os) | karačiajų-balkarų |
| Religijos | islamas |
| Giminingos etninės grupės | balkarai, kumykai ir kt. |
Karačiajai (къарачайлыла, таўлула) – Šiaurės Kaukazo tauta, priklausanti tiurkams. Gyvena daugiausia Rusijoje (Karačiajų Čerkesija – 169 198, Stavropolio kraštas – 15 146, Kabarda-Balkarija – 1273), taip pat Kazachstane, Turkijoje, Sirijoje, JAV. Bendra populiacija siekia apie 220–400 tūkst. žmonių. Vartoja tiurkų kalbų šeimai priklausančią karačiajų-balkarų kalbą. Tikinčiųjų dauguma – musulmonai sunitai.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karačiajų tauta susiformavo XIII–XIV a. etnogenezėje dalyvaujant bolgarams ir vietinėms Kaukazo gentims. Iki mongolų antpuolių būsimos karačiajų teritorijos priklausė alanų genčių sąjungai. Vėliau karačiajai ir balkarai dėl nuolatinių kontaktų genetiškai susimaišė su osetinais.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karačiajai nuo seno verčiasi ganykline gyvulininkyste (augina avis, ožkas, arklius, galvijus), terasine drėkinamąja žemdirbyste (augina kviečius, kukurūzus, daržoves, miežius, avižas, soras), užsiima amatais. Tradicinė apranga: vyrai nešioja bešmetą, čerkesę, burką ir bašlyką, prie siauro diržo sega durklą arba peilį, vasarą dėvi veltinę skrybėlę, o žiemą – avikailių papachą su drobiniu bašlyku; moterys dėvi ilgus medvilninius arba šilkinius marškinius, plačkelnes, ant marškinių velkasi suknelę, sujuosta plačiu, sidabru siuvinėtu diržu, ant suknelės – į čerkesę panašus drabužis – kaptalas, ant galvos – kepurėlė, apgobta didele skara.
Karačiajai gyvena didelėse, kupetinėse kalnų gyvenvietėse, kurias sudaro giminių kvartalai, pakalnėse gyvena gatviniuose kaimuose. Gyvenamasis namas būna vienos ar dviejų patalpų, XIX a. pab. atsirado dviaukščių kelių kambarių gyvenamųjų namų. Namas kartu su ūkiniais pastatais suformuoja uždarą kiemą – arbazą. Senovėje karačiajai statydavo gynybinius bokštus.
Karačiajų santvarka bendruomeninė, iki XIX a. pagrindine institucija buvo giminės bendruomenė, vėliau ja tapo kaimo bendruomenė. Tradiciškai buvo paplitusi poligamija, bet nuo XIX a. pab. ėmė vyrauti monogaminės šeimos. Karačiajų dvasinei kultūrai didelę įtaką nuo XVIII a. daro islamas. Turi gausų žodinį folklorą (sakmės, dainos, pasakos, patarlės, šokiai), išliko darbo ir kalendorinių papročių. Karačiajų virtuvei būdingi keptos ir virtos mėsos (daugiausia avienos) patiekalai ir vytintos dešros, sūriai, prėski paplotėliai, įvairūs pyragai su įdaru, geriamas airanas[1].
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Karačiajai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
