Emisinis ūkas

Emisinis ūkas – jonizuotų dujų (plazmos) debesis, švytintis matomos šviesos spalvomis. Pagrindinis jonizacijos šaltinis dažniausiai būna labai energingi fotonai, išspinduliuojami iš šalia debesies esančios karštos žvaigždės. Žinomiausi emisinių ūkų tipai yra H II sritys aktyvios žvaigždėdaros rajonuose (žr. taip pat Striomgreno sfera) ir planetiškieji ūkai – paskutinių žvaigždės evoliucijos stadijų metu nusimesti žiedo pavidalo išoriniai žvaigždės atmosferos sluoksniai.

Paprastai jauna žvaigždė jonizuoja dalį debesies, iš kurio ji pati susidarė. Didelės, karštos žvaigždės arba ištisi jų spiečiai (OB asociacijos) sugeba jonizuoti daug didesnius debesų tūrius.

Emisinių ūkų spalvos priklauso nuo ūkų cheminės sudėties ir jonizacijos laipsnio. Kadangi tarpžvaigždinės dujos daugiausiai susideda iš vandenilio, dauguma emisinių ūkų yra raudoni. Jei apšviečianti žvaigždė spinduliuoja pakankamai daug, gali būti jonizuojami kiti elementai ir tuomet gali būti žalios ir net mėlynos spalvos ūkai. Tokiu būdu astronomai, analizuodami ūkų spektrus, gali įvertinti juose esančių cheminių elementų gausas ir ūkų temperatūras. Dauguma emisinių ūkų daugiausia| susideda iš vandenilio (~90 %), helio, deguonies, azoto bei kitų elementų.

Šiauriniame danguje žinomiausi yra Šiaurės Amerikos ūkas (NGC 7000) ir Tinklo ūkas NGC 6960/6992 Gulbėje. Gerai matomi, nors ir pietinėje dangaus hemisferoje yra Lagūnos ūkas M8 / NGC 6523, Šaulio žvaigždyne ir Oriono ūkas M42. „Messier 42“ Messier Object 42. 12 April 2006. 17 July 2007.[1]</ref>.

Emisiniuose ūkuose dažnai stebimos tamsios dėmės, kurios atsiranda dėl tarpžvaigždinių dulkių debesų, kurie sugeria šviesą. Emisinio ir tamsaus dujų – dulkių ūkų kombinacijos dažnai sudaro įdomiai atrodančius darinius, kurie primena kokius nors žemiškus objektus arba daiktus. Iš čia dažniausiai atsiranda tų ūkų pavadinimai (kaip, pavyzdžiui, Šiaurės Amerikos ūkas).

Kai kurie ūkai būna sudaryti iš atspindžio ūko ir emisinio ūko komponenčių, kaip, pavyzdžiui, Trilypis ūkas Šaulio žvaigždyne.