Dūmas

Dūmas – viduramžiais ir vėlesniais laikais – valstiečio ūkis, kaip prievolinis vienetas, taip pat valstiečio gyvenamasis namas bei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoro, neturėjusio dvaro ir karo prievolę atlikdavusio vien iš savo ūkio, šeimyninis prievolinis vienetas.

Būdavo apmokestinamas kiekvienas kūrenamas židinys. Šis prievolės vienetas dūmu vadintas dėl to, kad kūrenant židinį be kamino, rūkdavo visas šiaudinis dūminio gyvenamojo namo stogas. Buvo taikomas Rusijoje, Lenkijoje, Balkanuose (čia XIII a. – XIV a. vadintas dymnina). Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ūkį dūmu imta vadinti XIV a., kai buvo siekiama išvengti prievolių didinimo ir keli dūmai jungėsi į tarnybą. Dūmą paprastai sudarė mažoji valstiečio šeima. Po XVI a. vidurio Valakų reformos dūmas tapo ūkio ir sodybos sinonimu. Lenkijos pavyzdžiu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje 1649 m. įvestas mokestis Nuo dūmo.

1795 m. Rusijai užėmus Lietuvą, apmokestinimo vienetu tapo revizinis asmuo ir dūmai nebebuvo registruojami.^[1]

Išliko 1667 m., 1690 m. dūmų surašymų duomenys. Lietuviškose apskrityse (Ašmenos, Breslaujos, Lydos, Trakų, Ukmergės, Upytės, Vilniaus, Žemaitijos) iš pradžių buvo apie 182 000, baltarusiškose apskrityse – daugiau, kaip 300 000 dūmų. XVII a. viduryje dėl karo, bado ir maro išmirus daugeliui gyventojų, XVIII a. pradžioje dūmų sumažėjo beveik dvigubai. XVIII a. pabaigoje dūmas iš esmės sutapo su gyvenamuoju namu. 1790 m. lietuviškosiose apskrityse buvo 190 000 dūmų, o visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje apie 451 000, tarp jų – 17 vienuolynų, apie 500 klebonijų, 144 000 valstiečių ūkininkų, 23 000 kaimų ir miestų daržininkų bei trobelninkų sodybų, daugiau, kaip 8000 smuklių (karčemų) ir kita.

Pavadinta dūmu todėl, kad kūrenant židinį be kamino, rūkdavo visas namo stogas.