Ažvinčių–Minčios giria

55°26′ š. pl. 26°3′ r. ilg. / 55.433°š. pl. 26.050°r. ilg. / 55.433; 26.050

Ažvinčių–Minčios giria – tai devintas pagal plotą (plotas 238,9 km²) Lietuvos miškų masyvas, esantis Lietuvos rytuose. Driekiasi Aukštaitijoje, Ignalinos, Zarasų ir Utenos rajonuose. Pietuose siekia joje esantį vienintelį miestą – Ignaliną, šiaurėje – Salako miestelį.

Paviršius kalvotas (Aukštaičių aukštuma ir Žeimenos lyguma), kraštovaizdis labai įvairus ir vaizdingas, daug gūbrių, kalvų, slėnių. gausu ežerų (Baluošas, Dringis, Tauragnas, Ažvintis, Utenas, Utenykštis, Baltys, Ilgis ir kt.) ir pelkių (Minčios, Nečėnų, Varpiškių, Antabaltės). Pietinė girios dalis patenka į Žeimenos baseiną (Minčia, Švogina, Būka, Knytelė, Pliaušė, Tauragna, Žiežulna), pati šiaurinė – į Šventosios baseiną (Ligaja).

Girią sudaro 30 miškų, iš kurių didžiausi: Azos, Ažvinčių, Balčių, Daunorių, Mikalinės, Minčios, Linkmenų, Salako, Vidiškės, Dievaragio, Smėlynės, Jonalaukio, Kazitiškio, Šeimaties, Lukošiūnų, Gudiškio, Sungardų.

Medynų sudėtis:

• pušynai – 73 %
• beržynai – 13 %
• eglynai – 11 %
• juodalksnynai – 1 %
• baltalksnynai – 1 %
• drebulynai – 1 %

Jaunuolynai sudaro 19 %, pusamžiai medynai 42 %, pribręstantys 25 %, brandūs 14 %. Medynų vidutinis amžius 65 m. Augavietės nederlingos normalaus drėgnumo ir šlaitinės, derlingos normalaus drėgnumo ir užmirkusios, nederlingos pelkinės.^[1]

Didelė miško dalis įeina į Aukštaitijos nacionalinį parką, taip įsteigta draustinių (Ažušilės kraštovaizdžio draustinis, Balčių telmologinis draustinis), pačioje šiaurėje siekia Gražutės regioninio parko pakraštį. Yra 12 gamtos paminklų (Vaišniūnų ąžuolas, Šuminų pušis, Asalnų pušis, Varniškių liepa, Varniškių II ąžuolas, Akmenys Mokas ir Mokiukas, ir kt.), 40 vaizdingų medynų.

Gyvena daug retų Lietuvos gyvūnų, randama retų, nykstančių augalų rūšių (~24 retos). Sutinkama briedžių, elnių, stirnų, šernų, plėšriųjų paukščių^[1], yra vilkų, lūšių. Daug vaistinių augalų, uogų, grybų.

Pirmieji kaimai Ažvinčių-Minčios girioje žinomi nuo XII a. Intensyviausiai miškas kirstas XVIII a. Pušys buvo plukdomos sieliais, o nuo XIX a. vid. gabenamos geležinkeliu.^[2] Dauguma miškų buvo valstybiniai. 1863 m. girioje kovėsi sukilėliai. Ažvinčių-Minčios girią tvarkyti ir joje planingai ūkininkauti pradėta 1874 m.

Po II pasaulinio karo Ažvinčių–Minčios girioje veikė Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinė (iki 1951 m., pavieniai būriai iki 1958 m.).^[1]

Girioje gausu pilkapynų (Laukstenių, Bališkių, Poviliškės, Ažušilės, Vyžių, Ginučių, Vaišniūnų, Kylatrakio, Minčios), kapviečių (Kazitiškio bajorų, 1941 m. sušaudytų žydų), piliakalnių (Puziniškio, Ažubalio, Mažulonių, Ažušilės, Ginučių, Sėlės, Šeimaties, Rūgšteliškio, Antabaltės, Gatelių).

Svarbesnės gyvenvietės girioje ir jos pakraščiuose: Ignalina, Salakas, Kazitiškis, Vidiškės, Minčia, Nečėnai, Lukošiūnai, Ažvinčiai, Vyžiai, Ginučiai, Strigailiškis, Margavonė, Švedriškė, Sungardai, Vaišniūnai, Šeimatis, Gateliai ir kt. Išlikę etnoarchitektūrinių aukštaičių kaimų (Šuminai, Strazdai, Varniškės II, Vaišnoriškė), vandens malūnų (Minčios, Ginučių). Plėtojamas kaimo turizmas, vandens turizmas).

Rytiniu girios pakraščiu eina plentai  114  Molėtai–Kaltanėnai–Ignalina  ir  102  Vilnius–Švenčionys–Zarasai , svarbiausi keliai per pačią girią –  4907  Jotaučiai–Sirvydžiai–Minčia–Jakėnai ,  1423  Aza–Vaišniūnai–Ginučiai–Kirdeikiai ,  5309  Salakas–Tolimėnai–Švedriškė–Pažieviškė–Dūkštas .