Šiaurinis elnias
| Rangifer tarandus | ||||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Šiaurinis elnias (Rangifer tarandus) Laplandijoje. | ||||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||||
| ||||||||||||||||
| Binomas | ||||||||||||||||
| Rangifer tarandus Linnaeus, 1758 | ||||||||||||||||
 Šiaurinio elnio paplitimas (žalia – karibu, raudona – šiaurės elnias). |
Šiaurinis elnias (Rangifer tarandus) – elninių (Cervidae) šeimos porakanopis žinduolis. Gyvena grupėmis Eurazijos, Šiaurės Amerikos tundroje, lygumų ir kalnų taigoje. Šiaurės Amerikoje gyvenantis šiaurinio elnio porūšis vadinamas karibu vardu.
Apibūdinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Patinų kūno ilgis iki 220 cm, aukštis ties mentėmis iki 140 cm, masė iki 220 kg. Patelės mažesnės. Šiaurinis elnias apaugęs ilgais tankiais plaukais. Vasarą pilkai rusvas, žiemą beveik baltas. Ant kojų kailis tamsesnis. Galva nedidelė, ausys trumpos. Ragai masyvūs, su akine atšaka vienoje pusėje. Patinų ragai didesni negu patelių. Kojų viduriniai pirštai platūs, plokšti, šoniniai ilgi, todėl lengvai gali vaikščioti po gilų sniegą.
Gyvena bandomis. Minta kerpėmis, samanomis, medžių pumpurais, lapais, uogomis, grybais, nors laikomas žolėdžiu, bet retkarčiais minta lemingais. Žiemą migruoja į pietus, kur ieško miškų prieglobsčio.[1] Kasdien nueina 15–65 km. Poligamas. Veda 1, rečiau 2 jauniklius. Nėštumas 210–240 d. Jauniklius veda gegužės – birželio mėn. Subręsta antraisiais gyvenimo metais.
-
Masinė karibų migracija Aliaskoje.
-
Karibai plaukia per upę.
-
Miškiniai karibai – nykstantys.
-
Elnias Svalbarde.
Kultūrinė reikšmė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Antropologai teigia, kad šiaurinis elnias gali būti pats svarbiausias medžiojamas gyvūnas žmonijos istorijoje. Tiek Šiaurės Amerikos, tiek Eurazijos gyventojams ši rūšis buvo labai svarbi išgyvenimo atžvilgiu, ypač medžiotojams ir rankiotojams gyvenusiems taigoje bei tundroje. Manoma, jog jų medžioklė prasidėjo vidurinio ir vėlyvojo akmens amžiaus laikotarpyje.[2]
Speigratyje gyvenantys inuitai iki šių dienų išlaikę karibų medžiojimo tradicijas. Pastarieji nepasiduoda prijaukinimui, o Sibiro tautos (nencai, chantai, dolganai, čiukčiai, koriakai, evenkai, evenai) ir Laplandijos samiai verčiasi elnininkyste.[2]
Mėsa valgoma, iš odos siuvami drabužiai. Iš laukinių šiaurinių elnių kilo naminiai ir taip atsirado naujas verslas – elnininkystė.[3]
-
-
-
-
Elnės melžimas XIX a.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Taylor, Barbara. Arktis ir Antarktis. Vilnius: Alma littera, 1998, 15 psl. ISBN 9986-02-498-6.
- ↑ 2,0 2,1 Burch, Ernest S. (1972-01-01). „The Caribou/Wild Reindeer as a Human Resource“. American Antiquity. 37 (3): 339–368. doi:10.2307/278435.
- ↑ Šiaurinis elnias. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, X t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1983. T.X: Samnitai-Šternbergas