Čipevainai
| Čipevainai | |
|---|---|
 Čipevainai prie tipio Saskačevane (1919 m.)
| |
| Gyventojų skaičius | 30 910[1] |
| Populiacija šalyse |  Kanada: Saskačevanas: 12 875 Šiaurės Vakarų teritorijos: 7820 Alberta: 6350 Manitoba: 1905 Britų Kolumbija: 1225
|
| Kalba (-os) | anglų, čipevainų |
| Religijos | tradicinė tikyba, krikščionybė (katalikybė) |
| Giminingos etninės grupės | dogribai, sleiviai, sahtu, sekaniai, Bebrų upės indėnai ir kt. šiaurės atapaskai |
Čipevainai (sav. Denésoliné, Dënesųłı̨né, Dënë Sųłınë́, angl. Chipewyan) – šiaurės atapaskams priklausanti indėnų tauta, gyvenanti plačiose srityje vidurio vakarų Kanadoje. Tai skaitlingiausia iš šiaurės atapaskų tautų, turinti virš 30 tūkst. žmonių. Vartoja čipevainų kalbą (2016 m. ją mokėjo 41 % populiacijos)[2], taip pat anglų, vietomis kri kalbas. Tikintieji – Romos katalikai, yra praktikuojančių prigimtinę tikybą.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gyveno daugiausia miškatundrėje ties Telono, Dubonto ir Kazano aukštupiais (tarp Hadsono įlankos, Didžiojo Vergų ežero, Silo upės, Atabaskos ir Vulastono ežerų).
Su europiečiais susidūrė 1715 m. Iki tol populiacija siekė 4000–5000 žmonių. Nors čipevainai buvo įtraukti į prekybą kailiais, tai didelės įtakos jiems nepadarė, nes jų gyvenamose srityse kailinių žvėrių nebuvo daug, be to, šiauriniai elniai visad išliko svarbiausiu pragyvenimo šaltiniu. XVIII a. pab. – XIX a. pr. dalis čipevainų patraukė į pietus ir ten ėmė dirbti spąstininkais. Jie pasiekė taigos glūdumas ir užėmė plotą iki Atabaskos, Bebrų upių, Čerčilio aukštupio bei Šiaurės Elnių ežero. Likę savo žemėse čipevainai (pradėti vadinti „elniaėdžiais“) nuo XIX a. vid. susidalino į 5 grupes, kurios naudojosi bendrais migracijų takais ir elnių ištekliais. Jie taip pat palaipsniui ėmė keltis link pietų, arčiau prekybinių taškų ir misijų. Išaugo žvejybos reikšmė – žuvimis šerti šunys (nuo XX a. pradėjo naudoti šunų kinkinius), vasaromis jomis misdavo ir žmonės (kadangi atsidūrė toli nuo vasarinių elnių ganyklų). XX a. vid. Kanados valdžia skatino čipevainų sėslėjimą – ėmė kurtis žvejų kooperatyvai, imta plėtoti prekybinė žvejyba, tačiau dalis indėnų grįžo prie tradicinės elnininkystės.
Atskira čipevainų grupė buvo jelounaifai (sav. T’satsąot'ınę, angl. Yellowknives), dar vadinti „variniais indėnais“ (Copper Indians), nes gyveno prie didelių vario telkinių. Jų erdvė driekėsi į šiaurę nuo Did. Vergų ežero iki Kopermaino žiočių ir Beko aukštupio. Kariavo su kaimynais, 1823 m. nugalėti atapaskų dogribų ir XIX a. vid. priversti pasitraukti į rytus nuo Did. Lokių ežero. Nualinti epidemijų ir pralaimėjimų, XX a. antroje pusėje sumišo su dogribais bei kitais čipevainais.
Kultūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Kultūriškai priskiriami poarkčio indėnams. Vertėsi daugiausia šiaurinių elnių medžiokle. Žvejyba buvo pagalbinis verslas. Migruodavo paskui elnių bandas iš tundros į taigą ir atgal, sudarydavo tai stambius būrius (200–400 žmonių), tai vėl išsiskirstydavo į vietines grupes (30–>100 žmonių). Žiemą keliaudavo slidėmis, sniegpadžiais, vasarą per upes keldavosi tošinėmis kanojomis. Įprastas būstas – tipis. Nuo XX a. pr. pradėjo statytis namus iš rąstų ir lentų. Tradiciniai rūbai iš elnių kailių.
Vietinę bendruomenę sudarydavo keletas giminingų grupių, susidedančių iš didžiųjų šeimų. Giminę vesdavo iš abiejų tėvų. Būta poligamijos (taip pat seserinės), sutartinių santuokų vaikystėje papročio, žmonos neretai būdavo kaip varžybų dovanos.[3]
Dabartinė padėtis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]XXI a. pr. čipevainai gyveno 5 Kanados provincijose, susiskirstę į 7 savivaldžias tarybas. Vietomis gyvena pramaišiui su kri indėnais. Daugiausia susitelkę šiaurės Saskačevane (Juodojo ežero, Skaidriavandenės upės, Hatčeto ežero ir kt. rezervacijose, pagr. gyvenvietės – La Lošas, Blek Leikas, Volaston Leikas). Taip pat gyvena šiaurės rytų Albertoje (svarb. gyvenvietė – Fort Čipevainas prie Atabaskos ežero), šiaurės vakarų Manitoboje (Brošė k. – prie Elnių ežero, Lak Brošė k.), pietryčių Šiaurės vakarų teritorijose (Fort Rezoliušinas, Deta, Lutselkė, Dilou – prie Did. Vergų ežero, Fort Smitas – prie Vergų upės).
-
Čipevainų mokasinai (~1975 m.)
-
Čipevainų mergaitės prie mokyklos Albertoje (1963 m.)
-
Čipevainės kanojoje
-
Čipevainų vyras (1926 m.)
-
Čipevainų moteris (1909 m.)
-
Čipevainai mainų punkte Albertoje (1963 m.)
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
| |||||||||||||||||||||||||||||||
