Žiemgaliai

Senosios baltų gentys Semigalli
Žemės	Duobė, Duobelė, Silenė, Sparnenė, Tervetė, Upmalė, Žagarė
Kunigaikščiai	Viesturas, Nameisis

Žiemgaliai (latv. Zemgaļi; lot. Semigalli) buvo baltų gentis į pietus nuo Rygos įlankos beveik visame Lielupės-Mūšos baseine, dabartiniame Žiemgalos regione, kuris pietuose ribojosi su lietuviškomis Šiaulių ir Upytės sritimis. Pasižymėjo ilgiausiai trukusiu pasipriešinimu Kalavijuočių ir Vokiečių ordinams (1219-1290 m.).

2021 m. surašymo metu Lietuvoje 56 asmenys save priskyrė žiemgalių etninei grupei^[1].

Istorija

Vikingų amžiuje žiemgaliai kovojo su švedų vikingais dėl Dauguvos vandens kelio žemutinės dalies kontrolės. Saksas Gramatikas savo Gesta Danorum rašo, kad vikingas Starkadas sumušė kuršius, visas Estijos gentis ir Žiemgalos žmones.

Prieš Kalavijuočių ordino atsiradimą žiemgaliai nesudarė vientiso politinio vieneto, jie turėjo keletą kunigaikščių, kurie dažnai tarpusavyje nesutardavo.^[2] Kronikose paminėti Žiemgalos valdovai Viestardas ir Nameisis, kurie XIII a. kovojo prieš vokiečių kryžiuočius. Žiemgala buvo paskutinis baltiškas regionas, prijungtas prie ordino. Po 1290 m. dalis žiemgalių (iki 100 000 žmonių) nepasidavė vokiečiams ir persikėlė į šiaurės Lietuvą.

Žiemgalių verslai ir kultūra

Žiemgaliai garsėjo kaip geri žemdirbiai: augino rugius, miežius, kviečius, avižas, linus, žirnius, pupas. Vertėsi gyvulininkyste, medžiokle, žvejyba.

Lielupės žiotyse žiemgaliai turėjo uostą. Lielupės ir Dauguvos upėmis palaikė ryšius su kitomis baltų gentimis, skandinavais bei slavais.

Žiemgaliai statėsi gerai įtvirtintas pilis. XIII a. Mežuotnės pilį saugojo net 8 metrų pylimas.

Žiemgalių laidojimo papročiai

Žiemgaliai nuo kitų baltų skyrėsi savita laidosena. Jų kapinynai įrengti kalvelėse netoli upelių. Mirusieji buvo laidojami eilėmis, tarp jų paliekant iki pusės metro tarpą. Kapai plokštiniai, duobės gana negilios (iki metro), suapvalintais galais. Mirusieji būdavo susupami į drobules ar kailius. Nuo VIII a. atsirado skobtiniai karstai. Žiemgaliai laikėsi mirusiųjų nedeginimo tradicijos. V – VII a. vyrai buvo laidojami galva į pietus ar pietvakarius, o moterys – į šiaurę ar šiaurės rytus. Vyrų kapuose rasta iečių, kalavijų, kaplių. VII – VIII a. įvyksta pokyčių. Vyrai laidojami galva į šiaurę, o moterys – į pietus. Žiemgalių laidojimo tradicijos latgaliams artimos tuo, kad su kariu nelaidojo žirgo. Tačiau kaip ir kitose baltų gentyse, ilgą laiką laidojama viename kapinyne – toje pat teritorijoje gali būti V a. ir XII – XIII a. kapai, o kartais esti ir XVI – XVII a. kapų.

Žiemgalių atminimo šventė Tervetėje 2009 m.

Pietų Žiemgalos ribos

Lietuvos Žiemgalos teritorijoje yra šie miestai ir miesteliai: Joniškis, Žagarė, Naujoji Akmenė, Akmenė, Venta, Papilė, Gruzdžiai, Verbūnai, Meškuičiai, Naisiai, Pakruojis, Rozalimas, Žeimelis, Linkuva, Vaškai, Pušalotas, Pumpėnai, Girsūdai, Pasvalys, Saločiai, Biržai, Vabalninkas. Manoma kad žiemgalių pietuose buvo gyventa iki dabartinių Šiaulių.

Pietinės Žiemgalos ribos daugiau ar mažiau sutapo su Mūšos baseino teritorija, kuri turėtų būti vedama linija Kuršėnai – Šiauliai, šių miestų šiauriniu pakraščiu. Nuo Šiaulių į rytus eitų dabartinio Pakruojo rajono pakraščiu (Stačiūnų Šukionių, Meldinių kapinynai) ir Panevėžio rajono šiauriniu pakraščiu palei Lėvens upę. Rytinių ir pakraščių ribos, dėl tirtų paminklų stokos, tebėra sunkiai nusakomos. Atrodo, jog rytinę žiemgalių ribą galima vesti nuo Vabalninko palei Apaščios upę iki jos santakos su Nemunėliu (Astravo, Vabalninko kapinynai). Manoma, kad vakarinis žiemgalių pakraštys siekė Ventą, bent nuo Papilės iki Virvytės žiočių, o kai kurie gyveno net ir kairiajame Ventos krante.

Šaltiniai

↑ LIETUVOS GYVENTOJAI 2021 METAIS. Lietuvos Respublikos 2021 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai
↑ Zigmas Zinkevičius. Lietuviai: Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. P.85. ISBN 978-5-420-01724-1

Nuorodos

Vaškevičiūtė I. Žiemgaliai V–XII amžiuje, Vilnius, 2004.

[1] LIETUVOS GYVENTOJAI 2021 METAIS. Lietuvos Respublikos 2021 metų visuotinio gyventojų ir būstų surašymo rezultatai

[2] Zigmas Zinkevičius. Lietuviai: Praeities didybė ir sunykimas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2014. P.85. ISBN 978-5-420-01724-1

[1]

[2]